JAM I DASHURUAR ME POEZINĖ
Poezia ėshtė balsami i shpirtit tim
Prandaj e adhuroj dhe e dua kaq shumė,
Sepse ajo mė fal, veē kėnaqėsi e gėzim
Ajo plotėson gjithēka, qė mungon tek unė.
Nuk i lexoj thjesht pėr kureshtje e kėnaqėsi,
Por dua tė futem thellė nė botėn e tyre,
Se bota e poezisė ėshtė si deti me pafundėsi,
Njė thesar i vėrtetė plot diamante e xhevahire.
Poezia ma rrėmben shpirtin e mė bėn pėr vete,
Ēdo fjalė e ēdo varg tė saj, e pėrjetoj,
Ato janė plot nektar, prandaj mė kalojnė nė dehje
Prandaj ēdo poezi, disa herė unė e rilexoj.
Mė pėlqen shumė muza dhe shpirti i poetėve,
Se botėn e ndjenjave e shprehin tė vargėzuar,
Sepse ata nuk shkruajnė poezi vetėm pėr vete,
Nė vargjet e tyre shpesh, gjejmė shpirtin tonė tė trazuar