MOS I DIGJNI PYJET E FTERRĖS
Qė nga lumi gjer tek malet, veshur plot me gjelbėrim,
Ara, kodra dhe kullota, bukuri e fshatit tim.
Kėtė natyrė kaq tė bukur, qė vetė Zoti na ka falė
Ta ruajmė e mos ta prishim, se ajo na mban tė gjallė.
Ju njerėzit e mirė tė fshatit, qė nė Fterrėn tonė jetoni,
Pyjet e bukur dhe malet mos i digjni t’i shkretoni,
Mos ua prishni bukurinė, qė i ka falur natyra,
Mos digjni, mos shkatėrroni, po bėni punė tė mira.
Zjarri sjell shumė tė kėqija, ai djeg e pėrvėlon,
Ai than lulet dhe barin dhe tokėn e shkatėrron,
Ai tremb kafshėt dhe shpendėt dhe nga pylli i largon,
Ai than tokėn dhe gurėt dhe burimet i shteron.
Edhe zogjtė, kafshėt e bletėt, pa pyjet s’mund tė jetojnė,
Atje ushqehen dhe shtohen dhe natyrėn zbukurojnė.
Pa mish, bulmet e mjaltė, nė Fterrė s’mund tė jetojmė,
Ndaj tė mos i djegim pyjet, por t’i ruajmė e t’i shtojmė.
Se shkurret, pemėt dhe pyjet, e mbajnė dhe ruajnė tokėn,
Nuk e lėnė qė tė dėmtohet, tė rrėshqas, tė varfėrohet.
Pa tokė, pyje e kullota, si do shtohet bagėtia,
Pa bulmet, fruta e ngrohje, nuk mund tė rritet fėmija.
Prandaj, o njerėz tė mirė, hiqni dorė nga pėrcėllimat,
Qė djegin e shkatėrrojnė e nuk na sjellin tė mira,
Se po vazhduam kėshtu,qė ta “djegim” Fterrėn tonė
dhe Zoti do zėmėrohet, dhe burimet do shterojnė.
